Edgaras Vilsonas pažvelgia galvijui į akis, ima jį glostyti. Ant kaktos nubrėžia kryžiaus ženklą ir staigiu, tiksliu kūjo mostu apsvaigina. Tai daro diena iš dienos. Jis tiki, kad karves nuraminti svarbu, ypač dabar, kai jos tokios neramios.

Pastaruoju metu jos nustojo ganytis pasisukusios į šiaurę – Vilsonas žino, jog tai blogas ženklas. Po kurio laiko dalis galvijų dingsta kaip į vandenį. Skerdyklos savininkas išvykęs, tad grupelė darbininkų – romusis apsvaigintojas, bet ką ardyti gyvenime mėgstantis ketvirčiuotojas ir lengvai kvaištelėjęs skerdyklos prižiūrėtojas, – nusprendžia mįsles aiškintis patys. Tai, kas iš pažiūros atrodė kaip vagystė, pasirodo besą kažkas daug tamsiau ir mįslingiau...

Vyras su sūnumi pėsčiomis keliauja per išdegusią, po neaiškios katastrofos vos begyvenamą Ameriką. Nuo šalčio skyla akmenys, iš tamsaus dangaus krenta pilkas sniegas, o nusiaubtame kraštovaizdyje nekruta niekas, tik vėjo pustomi pelenai. Nei paukščio, nei žinduolio; vienintelė gyvybė Žemėje – žmonės.

Jiedu juda vandenyno link, nors ir nežino, ar ten ką nors ras. Su savimi tempia viską, ką turi: sudriskusius rūbus, parduotuvės vežimėlį, kuriame – tik truputis rasto maisto, brezentas nuo stingdančio lietaus ir pistoletas su dviem šoviniais. Dar nešasi „ugnį“ – viltį, kad kažkur išlikę šviesių žmonių ir galimybių išgyventi...